Šis pasakojimas kiek primins pasaką apie mergaitę ir degtukus, tik gerokai optimistiškesnis, jis tiek pat nepaprastas ir tiek pat gyvenimiškas – apie žmogaus pašaukimą eiti į kitus žmones, nešti jiems viltį.
„Atsimenu aš Jonikų Agnutę dar mažą, padrikais plaukais, nenuprausta burnyte, pilkšvu paltuku ir kuprine – žalia, su pavieniais raudonais taškučiais. Stovėdavo mergaitė kas rytą apgriuvusioj autobusų stotelėj, laukdavo kaimyno Petro kol stabtels ją paimt mokyklon nuvežti. Mergytė buvo gudri, mokėsi noriai, spėdavo ir pamokas paruošti, gyvulius apliuobti ir nelaimėlę motiną dar apšokinėti. Agnutės tėvas pasimirė, kai mergaitė dar lopšy gulėjo, o motina savame pasauly gyveno – rytas vakaras stiklelį išlenkdavo, išlenkus atmindavo, kad dukterį turinti ir imdavosi ją auklėt. Bardavo Agnutę, kad šioji per ilgai mokykloj užtrukusi, kad karvėm šieno per daug padavusi, kad košės vakarienei neišvirusi ar batus per greit sunešiojusi. Visam kaimui buvo gaila Agnutės, bet tais laikais kaimynas galėjo tik duonos kriaukšlį pakišti, apskųsti niekas nežinojo kam, o ir „lįsti“ į svetimus namus nei vienas nenorėjo, o ir apkabinti ar paguosti raudančią pagriovy mergytę nebuvo kam…
Kas sekmadienį Agnutę buvo galima sutikt bažnytėlėj, ji ir prieš pamaldas su Dievuliu kalbėdavo, pamaldų metu kunigėliui žodis žodin pritardavo, o ir visom bobulėm išėjus dar pora valandėlių Dievuliui skaudžiai raudodavo. Vis pažiūrėdavau į ją, daug kartų pagalvodavau, kad reikėtų užkalbint, tad kartą tarstelėjau mergaitei:
-Agnut, o kuo tu užaugus būsi?
Mergaitė pakėlė galvą nuo savo poterių knygelės, nesuvokdama argi kas ją kalbinti gali, savo rudom it riešutas akim į mane įsistebeilijo ir kiek pamąsčius drąsiai atrėžė:
-Daktarė, būsiu… Nuo ligų gydysiu. Vaistų kai širdį skaudės išrašysiu…
Linktelėjau galvą mergaitei pritardama ir nuoširdžiai jos norams išsipildyti palinkėjau.
Po kurio laiko išvykau gyventi miestan, sukūriau šeimą, darbą dirbau ir primiršau savo gimtąjį kaimą su visom jo istorijom… Tik visai neseniai berymodama, radijo beklausydama išgirdau radijo kalbėtoją minint mūsų Jonikų Agnutės vardą. Nustebau ir susidomėjau.
„Mieli radijo klausytojai, šį vakarą kalbiname socialinę darbuotoją darbui su socialinę riziką patiriančiomis šeimomis Agnę Jonikaitę, apie jos pasirinktą specialybę.
-Miela Agne, papasakokite prašau, kas Jums yra socialinis darbas?
-Man socialinis darbas tai širdies, proto, kompetencijos, patirties žvilgsnis į asmens situaciją. Šis žvilgsnis leidžia paėjėti kartu su žmogumi tam tikrą jo gyvenimo atkarpą, tačiau tai nereiškia, kad galiu vadovautis tik savo suvokimu ar įžvalgomis, juk einu kartu su tuo žmogumi. Dėl to ir yra svarbus širdies žvilgsnis, kuris leidžia matyti ne tik priekyje esančius dalykus, bet ir tą esantį šalia… Socialinis darbuotojas turi padėti žmogui atgauti savarankiškumą – padėti atrasti jo gyvenimą, atstovauti jo teises, atkurti socialinius ryšius, kuriuos žmonės kartais jau būna praradę. Tai veikla čia ir dabar. Pagalba kada jos beprireiktų, tai ne vien tik finansiniai, bet gal netgi daugiau svarbūs žmogiškieji ištekliai. Tai darbas kvalifikuotų žmonių, kurie mato savo pašaukimą šitame darbe. Kiekvienas socialinis darbuotojas, kliento problemą, tarsi kokį paltą, turi pasimatuoti pats. Visada reikia dirbti taip, lyg darytum viską dėl savęs. Tik „užsivilkus“ tą paltą gali suprasti žmogų, įsigilinti į jo jausmus, problemą. Visi žmonės yra skirtingi ir jų paltai skirtingi, tik mums jie gali pasirodyti vienodais. Jei nepajėgia žmogus to palto panešti, tada turi paprašyti pagalbos, nes pasidalinus bėda su kitais ji tampa mažesnė. Nereikėtų mums vaidinti gelbėtojų, reikia būti partneriais, reikia būti komanda…
Socialinis darbas yra įvairialypis, daugiasluoksnis procesas ieškant įvairiausių būdų kaip klientui prisitaikyti šiame keistame pasaulyje, pagalba klientui padedant suvokti visuomenei priimtinas elgesio normas ir lūkesčius, pagalba surandant save ir savo stipriąsias puses, pagalba patikint savo jėgomis.
Na, o mokslinis apibrėžimas yra gan konkretus „Socialinis darbas yra profesinė veikla, kuri įgalina žmones, šeimas, bendruomenes ir visuomenę spręsti tarpusavio santykių ir socialines problemas, skatina socialinę kaitą, gerindama gyvenimo kokybę ir stiprindama solidarumą bei socialinį teisingumą“. Be abejo, juo vadovautis reikia, bet ir labai svarbu gebėti skaityti „tarp eilučių“. O iš tiesų nėra apibrėžimo kiekvienam atvejui, čia jau gelbsti gyvenimo mokykla ir širdies bei proto balsas, nes ,kaip žinia, teorija ir praktika dažnai skiriasi…
-Ką Jūsų manymu verta pastebėti apie socialinį darbą?
-Svarbu pastebėti šiame darbe esantį žmogų, ne vien matyti tik rezultatus ir rodiklius… Kol socialiniame darbe matome žmogų, tol galime dėliotis dalykus teisinga linkme. Tuo pačiu reikia pastebėti, kad kiekvienas žmogus yra istorija. Kad ir kiek atrodo beturėtum patirties ir žinių, vis dėlto stovėdamas kryžkelėje, probleminėje situacijoje, suvoki, kad nieko iš tiesų nežinai, todėl reikia pačiam darbuotojui nuolat augti, ieškoti, siekti…
Dar reiktų būtinai paminėti, kad visuomenė per mažai žino apie socialinį darbą. Dažnai man paminėjus, jog dirbu socialine darbuotoja, mano pašnekovas turi tik vieną nuomonę, kad tai darbas su priklausomybių turinčiais žmonėmis, o iš tiesų juk mūsų darbas apima daug daugiau sričių – tai darbas su įvairiais žmonėmis, vaikais, paaugliais, tėvais, šeimomis. Pasitaiko, kad socialinis darbas yra dažnai sumenkinamas, net patys darbuotojai kartais tiesiog palieka šitą darbą, nesulaukę pripažinimo. Esu ne iš vieno kolegos girdėjus, kad pavyzdžiui mokytojas, gydytojas ar policininkas yra labai gerbiami, o mes laikomi kažkokio žemesnio lygio darbuotojais. Aš jaučiuosi reikalinga, tai yra mano pašaukimas, gi ir „dangaus amžina išmintis paskelbė, kad žmogus turi ateiti į pagalbą kitam žmogui“, kaip sakė žymus filosofas Teokritas. Aš jaučiuosi laiminga, kad galiu paskirti savo didžiąją gyvenimo dalį pagalbai kitiems žmonėms. Na, o jei jau labai reikia to pripažinimo – pirmiausia išjausk viską širdimi, pažvelk į šalia esantį sielos akimis ir tikrai būsi pripažintas!
Socialinis darbas – pokyčių profesija. Gali keistis klientų grupės, kiekvieno žmogaus istorija ir jo asmeninis pasaulis, bet galutinis tikslas dažnai būna tas pats – įnešti į gyvenimą pozityvų pokytį, kuris padėtų žmogui geriau jaustis jo paties pasaulyje. Ir šiame procese su nuolatiniais iššūkiais susiduria ne tik tas, kuriam reikia pavedėjimo gyvenimo keliu, bet ir socialinis darbuotojas, kuris kas kartą turi pasidėti savo asmenines interpretacijas į šoną ir pažinti dar vieną naują istoriją. Priimti kiekvieną žmogų besąlygiškai, kaip visavertį ir lygų – tarsi savaime suprantama. Tikėti, kad jo gyvenimas jo paties rankose, kad viskas įmanoma – lyg ir paprasta. Tačiau labai dažnai būtent požiūris į žmogų būna ta pirmoji kliūtis pokyčių procese, nes tas požiūrio kampas jau būna susiaurintas kasdienybės rėmų, apribotas asmeninių jėgų ir sumenkintas aplinkinių reagavimo.
-Agne, sakykite, kas nėra socialinis darbas? Paklausė radijo kalbėtoja aiškiai ir pabrėždama žodį „nėra“.
-Atsakymas paprastas – kai mes susitinkame kitą žmogų ir aiškiname kaip jam gyventi. Kai patys dedamės visažiniais ir bandome dalinti patarimus. Kai tikriname, kontroliuojame, parodome savo galią. Tada tai tėra priežiūra. Žmogaus menkinimas, stigmatizavimas – nėra socialinis darbas. Apmaudu, kai pavyzdžiui sutikę kiek kitaip atrodantį žmogų, mes iškart turime nuomonę, kad, galbūt, jis vartoja alkoholį ar netinkamai gyvena ir tikriausiai ne daugelis pagalvoja, kad, galbūt, šis žmogus serga sunkia liga, palikusia jame savo ženklus…
Socialinis darbas toli gražu nėra vien priemonė realizuoti asmeninį polinkį padėti kitiems. Tai yra nuolatinis procesas, kuriam reikalingas nuolatinis profesinių žinių naujinimas, gebėjimas jas taikyti realioje praktinėje veikloje laikantis aukštų socialinio darbo etikos normų ir žmoniškųjų moralinių vertybių kodekso.
Socialinis darbuotojas mūsų visuomenėje neretai yra klaidingai tapatinamas su materialinių dalykų dalintoju – darbuotoju, kuris išmokės socialinę išmoką, išduos maisto davinį ir pan. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad socialinio darbuotojo veiklos tikslas – padėti žmogui spręsti socialines problemas, skatinti jį patį keistis, kad stiprėtų jo galios savarankiškai įveikti gyvenime sutinkamus sunkumus, o taip pat ir pasinaudoti specialistų, visuomenės teikiama pagalba. Profesionalus socialinis darbuotojas nesiima pats spręsti žmogaus problemų už jį patį, bet, kaip sakoma populiariu priežodžiu – „išmoko pasidaryti meškerę, kad žmogus pats galėtų gaudyti žuvį“.
Tai nėra ir labdaros teikimas nepasiturintiems, tai – kompleksinė veikla, kuria siekiama pokyčių asmens, šeimos, atskirų socialinių grupių ir visuomenės gyvenime.
-Na, o kaip Jūs pati susijusi su socialiniu darbu?
-Aš pati, ko gero, buvau šių laikų supratimu „rizikos vaikas“ tik anuo metu nebuvo dar tokių instancijų, kurios padėtų panašiose situacijose atsidūrusiems vaikams, žmonėms. Suaugus suvokiau, kad dabar esu ne ta silpnutė ir visų bijanti mergaitė, kokia buvau.
Vaikystės išgyvenimai turėjo įtakos mano pašaukimui. Empatija išsiugdė dar mano vaikystėje – gebu suprasti ir jausti tai, ką jaučia kitas žmogus, gebu pasijusti kito vietoje ir įsijausti į jo būseną ir jausmus. Minėta patirtis mane užgrūdino, padarė stipresnę tuo pačiu ir įgalino šiam darbui.
–Labai džiugu, Agne, šiandien matyti Jus besišypsančią. O gal dar yra dar kokia detalė socialiniame darbe, apie kurią norėtumėte pakalbėti?
-Taip, tai susitikimo svarba. Kad susitikę su žmonėmis juose matytume žmogų. Tie susitikimai yra visokie. Ir juose yra svarbios visos detalės: kaip aš jam ruošiuosi, kur jis vyksta, ar aš paduodu ranką, nusišypsau, kaip nuimu įtampą, kaip palaikau pokalbį ir t.t. Bet kiekvienas susitikimas svarbus, net jei jis vyksta ir kelias akimirkas gatvėje. Susitikimas su žmogumi turi tapti jam viltingu, ne tuščiomis iliuzijomis bet įgalinimu grįstas. Prisimenu: aštuntas Dievo įsakymas – „Nemeluok“. Niekas kitas taip nežeidžia žmogaus kaip melas. Žmogaus vertę visuomeniniame gyvenime lemia tai, kokius santykius jis palaiko su kitais žmonėmis. Melas gali nutraukti pradėjusius megztis santykius. Socialinis darbuotojas su savo klientu, mažais žingsneliais eina į priekį, kartais žengia atgal, kad pamatytų tiesesnį kelią jo problemų sprendimui, kartais stovi vietoje, bet svarbiausia stovi šalia. Taigi apibendrindama noriu pasakyti – nelikime abejingi bet kokiam skausmui, bet kokiai nelaimei. Nežiūrėkim tik į atlygį ar sąnaudas, bet suvokim, kad galima išgelbėti žmogų pasakius kažką gero, pasiūlius pagalbą. Socialinio darbo moto- grąžinti šeimai viltį, tai yra labai svarbu ir, ko gero, yra šio darbo esmė.
Reikia tiesiog tikėti, kad su savo atsidavimu ir veikla dalyvauji didžiuose darbuose; kuo stipriau ugdysime šį savo tikėjimą, tuo tikriau pasaulis žengs į priekį… Nes, kaip sakoma „ Svarbu ne veiklą vainikuojantys vaisiai, bet pati veikla“. Turi daryti tai, kas teisinga. Gal tai ne tavo jėgoms, gal netinkamas tau laikas ir vaisių nesulauksi, tačiau tai nereiškia, kad turi liautis daręs tai, kas teisinga. Gali niekada nesužinoti savo veiklos rezultatų. Bet jei nieko nedarysi – nebus jokių rezultatų.
– Dėkoju už pokalbį…“
Ir čia jau nebegirdėjau ką radijo kalbėtoja toliau pasakoja. Žvelgiau kažkur į tolį pro langą, matydama savo silueto atspindį stikle, regėdama vaikystės miražą ir lūpų kampučiu besišypsodama… Kaip gera buvo klausytis Agnutės, kadaise mažos mergaitės, kuri savo širdyje užaugino didelę Viltį ir dabar dalijasi ja su kitais, daugiau ar mažiau Likimo palytėtais žmonėmis, neturėjusiais, o gal praradusiais Viltį gyventi paprastą, džiaugsmingą gyvenimą.
Naudota literatūra
1.Exley, H. (2002). Amžinosios vertybės. Vilnius: Naujoji Rosma
2.Johnson, L.C. (2003). Socialinio darbo praktika. Vilnius: VU Specialiosios psichologijos laboratorija