Eržvilko senelių globos namai, kartu su Eržvilko gimnazijos pirmokais ir antrokais, dalyvavo Valstybinių miškų urėdijos organizuojamoje inkilų kėlimo akcijoje „Paukščiai grįžta namo“. Globių girininkijos girininkas Linas Lingaitis papasakojo apie miškuose gyvenančius paukštelius, jų rūšis, ypatumus. Supažindino su inkilų gaminimo ir kėlimo taisyklėmis, ir, žinoma, talkininkavo įkeliant inkilėlius į senelių globos namų teritorijoje augančius medžius. Pasak girininko, juose įsikurs zylutės.
Vaikučiai seneliams atnešė lauktuvių – savo piešinių ir darbelių, o globos namų gyventojai parengė jiems žaismingų užduočių.
Šventės metu sužinojome, kad inkilai turi būti gaminami iš natūralių medžiagų – neobliuotų, nedažytų lentų, kad paukščių jaunikliai galėtų lengviau įsikabinti. Inkilai yra geriau užimami, jei landa atsukama į rytų ar pietų pusę. Neretai žmonės prie inkilo landos pritvirtina ir laktą, galvodami, kad paukščiams bus patogiau ant jos pritūpti, tačiau lakta patogumą suteikia nebent plėšrūnėms kiaunėms ir katėms, o paukščiams ši kartelė nereikalinga.
Inkilą reikia pritvirtinti taip, kad jis būtų stabilus, nesiūbuotų vėjyje, būtų atviresnėje, medžių šakomis neužgožtoje vietoje, maždaug 3-4 metrų aukštyje.
Dažniausiai inkilai keliami smulkiems paukščiams, tokiems kaip varnėnai, įvairios zylės, musinukės, paprastosios raudonuodegės. Inkilai keliami ir retoms paukščių rūšims, pavyzdžiui, kukučiams, pelėdoms, žalvariniams ir netgi žinduoliams – miegapelėms bei šikšnosparniams.
Miškininkai perspėja, kad pavasarį pakabinus inkilą, nebūtinai jame iškart apsigyvens paukštis – tai gali nutikti ir kitąmet ar net po kelių metų. Todėl rekomenduojama inkilus kelti ištisus metus, kai tik jis įsigyjamas ar pagaminamas, nelaukiant pavasario. Inkilas suteikia prieglobstį ne tik paukščiams perėjimo laikotarpiu – jame gali nakvoti įvairūs paukščiai, apsigyventi vabzdžiai ar kaupti maisto atsargas miegapelės.
