Paskutinį kartą atnaujinta 2026-07-21
Augau alkoholikų šeimoje. Nuo pat mažens mačiau, ką alkoholis daro mano mamai ir tėčiui. Nuolatiniai konfliktai, riksmai, girtumas ir sumušta mama buvo mano mažos mergaitės kasdienybė. Buvau išsigandusi ir pasimetusi. Labai mylėjau savo tėvus, tačiau nesijaučiau reikalinga ir mylima. Niekada nežinojau, ką rasiu grįžusi namo po pamokų, todėl dažnai net nenorėdavau ten grįžti. Labai anksti pradėjau ieškoti saugumo ir meilės kitur. Klasėje taip pat nepritapau, patyriau patyčias. Mano „saugia aplinka“ tapo vyresni vaikai, išdaigininkai, bėgantys iš namų, ir visuomenės atstumtieji. Visada sau sakydavau, kad nebūsiu tokia kaip mano mama – negersiu, rūpinsiuosi savo vaikais, jiems nieko netrūks, ypač meilės ir rūpesčio. Tuo nuoširdžiai tikėjau.
Pirmą kartą alkoholio paragavau būdama keturiolikos, prieš mokyklos šokius. Man patiko jo sukeltas jausmas – atsipalaidavimas, drąsa, galimybė bent trumpam užsimiršti ir pamiršti visas nuoskaudas bei baimes. Nuo to momento alkoholis tapo mano guodėju, vaistu nuo visų mane kankinančių jausmų. Kurį laiką galėjau kontroliuoti, kiek išgeriu, tačiau netrukus jo reikėjo vis dažniau ir vis daugiau. Tuo metu nesupratau, kas su manimi vyksta. Iširusi santuoka, prarastas darbas, namai, o galiausiai ir vaikai – niekas nebuvo stipriau už norą vartoti alkoholį. Atrodė, tarsi jis būtų mane visiškai užvaldęs. Tikrai galvojau, kad esu apsėsta. Paprasčiausiai nemokėjau gyventi kitaip. Net trumpi blaivybės laikotarpiai buvo labai sunkūs. Mane nuolat lydėjo kaltė ir baimė. Bandžiau viską – kodavimą, psichiatrus, vaistus, psichologus. Tačiau niekas nepadėjo. Neilgai trukus vėl grįždavau prie alkoholio.
Vieną eilinę girtavimo dieną, kai netekau vaikų, juos išsivežė Vaiko teisių apsaugos tarnyba. Man buvo aiškiai pasakyta, kad turiu nustoti žaisti su savo gyvenimu ir rimtai spręsti priklausomybės problemą, kitaip vaikų nesusigrąžinsiu. Pykau ant visų – ant jų, ant savęs, ant viso pasaulio. Tačiau priėmiau sprendimą gydytis pagal Minesotos programą. Tai buvo geriausias sprendimas mano gyvenime. Ten tarsi nukrito šydas nuo akių. Supratau, kad sergu, kad alkoholizmas yra liga – nepagydoma, bet sustabdoma. Pirmą kartą manyje atsirado tikra viltis. Minesotos programoje išgirdau apie Anoniminių Alkoholikų 12 žingsnių programą ir globą. Jau žinojau, ką turiu daryti. Pirmą dieną paskambinau AA moteriai ir paprašiau, kad taptų mano globėja. Ji su džiaugsmu sutiko. Taip prasidėjo mano pokyčių kelias. Po kelių savaičių dingo potraukis alkoholiui. Po mėnesio susigrąžinau vaikus. Šiandien esu blaivi ir mano gyvenimas vėl turi prasmę. Kasdien mokausi gyventi blaiviai, spręsti problemas, o ne nuo jų bėgti. Mokausi iš naujo būti tokia mama, kokia svajojau būti dar vaikystėje.
Naujienų prenumerata