Vasario 5 d. nuo seno žinoma kaip Šv. Agotos diena. Tądien tradiciškai šventiname duoną, tikėdami, jog ji mus visokeriopai sergės nuo gaisrų, bėdų ir kitokio blogio. Tokia naminė duona atkeliavo ir į Eržvilko senelių globos namus, ją iškepė vargonininkė Irena Jasiulytė iš Girdžių, duoną namuose kepanti daugiau kaip dešimtmetį. Moteris neslepia, kad pati ėmė kepti duoną dėl to, kad norėjo jos sveikesnės – su mažiau cukraus ir be pridėtinių medžiagų. Kaip tik tokios reikia ir mūsų globotiniams – sveikos ir skanios. Irenos kepta ruginė duona nepaprastai gardi, kvepianti namais ir jaukumu. Ragaudami šią duonelę, prisiminėme ir Šv. Agotos dienos reikšmę, iš kur kilusi ši šventė. Pasilikome po gabalėlį ir apsaugai. „Kas žino, gal padės nuo koronos“, – juokavo seneliai.
Dar senovės laikais, kol nebuvo įvesta krikščionybė, o su ja ir atkeliavusi Šv. Agotos diena, lietuviai garbino ugnies deivę Gabiją ir kasdieninį maistą – duoną. Šią dieną buvo kepama duona, atliekamos aukojimo apeigos Žemynai ir Žemėpačiui. Tikėta, kad apeigose pašventinta duona pagelbsti kilus gaisrui, saugo nuo ligų: nuo blogos akies (nužiūrėtom karvėms grąžina pieną, atkeri nužiūrėtus žmones), padeda gydyti akių ligas, žaizdas, saugo nuo gyvatės įkandimo ir kt. Kilus perkūnijai, tokią duoną laikydavo suspaudę rankoje, kad perkūną atbaidytų.
Atėjus krikščionybei senoji lietuvių šventė sutapatinta su kankinės Šv. Agotos varduvėmis. Tą dieną visuose namuose pasklisdavo kepamos duonos aromatas, buvo imamasi duonos šventinimo ir aukojimo apeigų.
